Ne kartą teko įsitikinti vienu dalyku: kai labai stipriai įsibėgėji ir nebesugebi sustoti, kas nors tave vis tiek būtinai sustabdo. Va taip ir atsitiko. Guliu lovoj su temperatūra, varvančia nosim ir visais kitais peršalimo džiaugsmais. Žinoma, viskas pačiu netinkamiausiu laiku, kai ant nosies milijonas darbų, draugai emigrantai atvažiavę į svečius, dar tik pusė daiktų supakuota, o kraustymasis jau tuoj tuoj ir t.t. ir t.t.
BET. Pasirodo, kad pasaulis nesugriuvo :) Mano brangiausieji gali labai daug dalykų padaryti už mane. Kolegos gali mane pavaduoti. Aš pagaliau galiu prisėsti prie savo našlaičio blogo. Prisiminti, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, o ne lėkti ir po to nebesuprasti, kas buvo vakar, o kas užvakar. Dabar galiu be sąžinės graužaties gulėti lovoj, gerti aviečių arbatą ir nekišti nosies į tą baisų šaltį, kuris pro langą labai gražiai atorodo. Truputėlis ramybės ir poilsio dar niekam nepakenkė. Tikiuosi, kad tik truputėlis. Aš planuoju labai labai greitai pasveikti!
(foto iš čia)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą